Sekmadienį Plungės rajone Pakutuvėnų kaime esančioje Susitaikinimo Sodyboje svečiavosi misionierius kunigas Hermanas Šulcas SDB su savo globotiniais iš Afrikos – ruandiečiais.

Iš Žemaitijos kilęs kunigas nuo 1978 m. misionieriauja Ruandoje. Vargingoje šalyje įkūrė Jaunimo sodybą ir amatų mokyklą  vaikams.

Pakutuvėnų šv. Antano Paduviečio bažnyčioje gausiai susirinkusiems į šv. mišias lietuviams jos šįkart buvo išskirtinės ne tik todėl, kad jas  koncelebravo brolis Paulius Vaineikis kartu su kunigu misionieriumi  H. Šulcu SDB, bet ir dėl pamaldų metu temperamentingais ritmais Dievą garbinusių ruandiečių.

Septyni tolimosios šalies svečiai žiūrovai po šv. Mišių parodė įspūdingą programėlę, kurioje susipynė afrikietiškos dainos, šokiai ir tenykštės kasdienybės imitavimas.

Jų globėjas - iš Žemaitijos kilęs kunigas misionierius H. Šulcas nuo 1978 m. misionieriauja Ruandoje. Vargingoje šalyje įkūrė Jaunimo sodybą ir amatų mokyklą  vaikams. Išlaikyti mokyklą ir vietiniams siekti tolimesnių mokslų padeda rėmėjai.

H. Šulcas papasakojo apie vargingą ruandiečių gyvenimą, didžiųjų valstybių grobikiškus interesus. Turtingą regioną tebekontroliuoja Amerika, savo interesų siekia Prancūzija, nes mažesnė už Lietuvą Ruanda yra labai turtinga.  Prieš 10 – 15 metų joje buvo atrastas mineralas, naudojamas kompiuterių ir mobiliųjų gamyboje. Tai už auksą brangesnė iškasena, kurios kilogramo kaina – 1000 dolerių (afrikiečiams už jų kilogramą mokami tik 2 – 3 doleriai).

Iki šiol su skausmu kunigas prisimena prieš 17 metų Ruandoje vykusias vietinės tautelės žudynes, kurių metu gyvybė buvo atimta  milijonui gyventojų. Žudynės neaplenkė ir kunigo globojamos Jaunimo sodybos – iš 120 žmonių gyvi išliko tik 12. Kunigo tuo metu nebuvo sodyboje, tad jam pavyko išvengti mirties. Septynis ruandiečius, kurie svečiavosi Pakutuvėnuose, taip pat palietė žudynės – jie neteko savo artimųjų, matė šiurpius vaizdus,  tik atsitiktinumo dėka išliko gyvi.

H. Šulcas labai išgyveno dėl savo globojamų vaikų netekties – manė niekada nebegalės džiaugtis gyvenimu, kasdien verkdamas prašė Dievo atsiųsti jam mirtį. Tačiau vėliau suprato esąs reikalingas išlikusiems vaikams, todėl iš Vokietijos grįžo į Afriką ir atstatė sodybą. Kunigas apgailestavo, kad per septyniolika metų nebaigtas procesas prieš žmones, pasinaudojusius afrikiečiais ir organizavusius šias žudynes.

Pasak misionieriaus, Jungtinių Tautų organizacijos kariai nesunkiai galėjo užkirsti kelią skerdynėms, tačiau to nepadarė, nes buvo duotas įsakymas  nesikišti – esą tai ne jų reikalas. Tuo metu JT kariams vadovavęs generolas, kuris visą mėnesį kasdien matė vienos genties žudynes prieš kitą gentį ir negalėjo jų stabdyti, grįžęs į Kanadą susirgo psichine liga, bandė du kartus žudytis. Vėliau pasveiko, patirtus baisumus aprašė knygoje.

Baigdamas pasakoti, kunigas pasidžiaugė, kad jo įkurtoje Jaunimo sodyboje, mokykloje gerų žmonių dėka geresnio gyvenimo gali siekti apie 800 vaikų. Padėkojo už šiltą atvykusių į Lietuvą jo globotinių priėmimą: „Jiems yra smagu pabūti tarp mylinčių žmonių, tai suteiks jiems stiprybės ateičiai...“

Misionierius H. Šulcas pasirūpino ir vargingais lietuvių vaikais. Atgavęs 60 hektarų žemės gimtuosiuose Kėkštuose Kretingos rajone, įsteigė Jaunimo sodybą  sąvartyno vaikams.