„Auginame pirmąją kartą vaikų, kurioje beveik pusė dabartinių jaunuolių, būsimųjų tėčių ir mamų, jau yra patyrę tėvų skyrybas“, – argumentus, kodėl Lietuvai jau dabar reikia galvoti apie būsimas pasekmes ir susirūpinti šeimos krizes patiriančių porų „gelbėjimu“, išdėsto dešimtmetį žmones prieš ir po skyrybų konsultuojanti nevyriausybinės organizacijos vadovė. Įvairias šeimos koncepcijas nagrinėjantys politikai ir valstybės institucijų atstovai trečiadienį rengs debatus ir bandys išsiaiškinti, ar krizę patiriantiems sutuoktiniams skyrybos – išeitis.

Valstybinės institucijos susirūpino, kad spalvingos „greitų ir pigių skyrybų“ reklamos slepia tikruosius sunkumus, kuriuos tenka patirti besiskiriantiems sutuoktiniams. Tačiau šeimos krizes patiriančios ar po skyrybų negalinčios atsigauti poros turi nedaug galimybių sulaukti pagalbos: valstybė nėra įsteigusi nė vienos šeimos santykių sveikata besirūpinančios struktūros.

Europos statistikos biuras „Eurostat“ ne kartą Lietuvą yra įvardijęs kaip skyrybų rekordininkę. Mūsų šalyje absoliutus skyrybų skaičius pradėjo didėti 1970-aisiais ir mažai keitėsi. Statistikos departamento duomenimis, pernai Lietuvoje įvyko 18 688 santuokos ir 10 006 ištuokos. Kaip savo bėdas įveikia besiskiriančios ir išsiskyrusios poros, jei Lietuvoje veikia tik viena kita joms padėti galinčių žmonių grupė?

Dešimt metų dirbate su išsiskyrusiais žmonėmis, krizę patyrusiais sutuoktiniais. Galbūt per tą laiką keitėsi porų pagrindinės problemos, skyrybų motyvai, požiūris į santuoką? Statistika rodo, kad skyrybų daugėja, tačiau neatskleidžia tikrųjų žmogiškųjų priežasčių. Kokios nurodomos dažniausiai? – paklausiau Elvyros Kučinskaitės, sielovados centro „Bendrakeleiviai“ vadovės.

Išties gaila, kad ieškant atsakymo į šiuos ir panašius klausimus tenka remtis beveik vien tik sausa statistika arba kukliais praktinio darbo pastebėjimais – rimti sociologiniai ar psichologiniai tyrimai vis dar nesuspėja reaguoti į skyrybų fenomeno priežastis bei pasekmes.

Mūsų centre sukaupta patirtis dėl suprantamų priežasčių irgi niekada nebuvo bandoma profesionaliai apibendrinti, todėl galiu pasidalyti tik labai subjektyviomis įžvalgomis. Žinoma, sutuoktinių santykiuose mažesnį ar gilesnį pėdsaką neišvengiamai palieka socialinis, istorinis, visuomeninis kontekstas – šiuo metu, tarkime, krizė ir migracija, bet liūto dalis, mano įsitikinimu, atitenka tam tikram neišprusimui ar tiesiog neraštingumui santykių srityje.

Labai mažai tepažįstame save, savo praeitį ir ateities lūkesčius, o tai reiškia – neturime pakankamai įrankių pažinti ir priimti kitą tokį, koks jis yra. Todėl santuokos ryšį dažnai kuriame tarsi pusiau sąmoningos „aukštų“ emocijų ištiktos transo būklės, lengvai pasiduodami visuomenėje vyraujantiems skersvėjams, savo pačių susikurtiems mitams, iliuzijoms, bet tik ne santykių su konkrečiu žmogumi realybei. Ko gero, tai yra viena priežasčių, dėl kurios dažniausiai pasitaikančiu skyrybų motyvu išlieka keista formulė „nesutapo charakteriai“, kurios išraiška dažniausiai būna neištikimybė. Su antru ar trečiu, supraskite, sutaps. Žinoma, kad nesutaps, nes ir neturi sutapti!

 
Kada žmonės – kiek suprantu, nebūtinai tikintieji – kreipiasi į jus pagalbos? Ar jie jau būna išbandę visas priemones išsaugoti santuoką?

Labai įvairiai ir priklausomai nuo to, kokios pagalbos stokojama. Santykių griūtį patyrusieji dažniausiai ateina beveik iškart po skyrybų, ištikti tam tikro šoko ir streso, su kuriuo patiems susidoroti būna sunku, o kartais ir nepakeliama. Bet neretas atvejis, kai į savipagalbos grupes kreipiasi ir tie, kuriems po skyrybų jau būna praėję keletas metų, tačiau jie tebejaučia vienokias ar kitokias gyvenimą sunkinančias šio įvykio pasekmes.

Ir vienu, ir kitu atveju pagalba būna veiksminga, tik pirmuoju ji padeda išgyventi patį skausmo apogėjų, o antruoju – labiau įsisąmoninti skyrybų patirtį ir nutraukti tam tikrus vidinius saitus, vedančius į savotišką priklausomybę nuo praeities. Sutuoktiniai, norintys išsaugoti santuoką, kartais jau būna patyrę vienokią ar kitokią pagalbą, bet dažniausiai mūsų grupės jiems būna pirmasis bandymas pasitelkti ne tik specialistus, bet ir kitų porų santykių patirtį.

Ar Lietuvoje krizę patiriančios šeimos, besiskiriantieji ir išsiskyrę gauna pakankamai psichologinės paramos?

Jei klausiate apie asmeninę psichologo pagalbą, tai jos visi gautų tiek, kiek norėtų, nes konsultuojančių psichologų pasirinkimas tikrai yra. Kitas klausimas, kiek jos ieškoma. Šios profesijos atstovai pastebi, jog pačiai visuomenei vis dar tenka griauti prietaringumo sienas, pasistatytas iš keisčiausių požiūrių ir nuostatų, susijusių su psichine sveikata ir jos priežiūra.

Na, o kryptingos ir kompleksinės pagalbos, teikiamos skyrybas išgyvenantiems šeimų nariams – suaugusiems ir vaikams, gausa pasigirti, deja, negalime. Mūsų centras tikrai yra vienintelis Vilniuje, nedidelės apimties savipagalbos grupelės, palaikomos savanorių, veikia Kaune ir Klaipėdoje. Porų santykių puoselėjimo programų yra kur kas daugiau, tačiau didžioji dalis jų veikia bažnyčiai priklausančiose struktūrose – šeimos ar socialiniuose centruose, parapijose. Valstybės iniciatyva čia tiesiog tebesiilsi, o taip reiktų jai jau pabusti...

„Pabudimu“ kažin ar būtų galima laikyti pastaruoju metu įvairių valstybės institucijų ir politikų nagrinėjamus šeimos koncepcijos klausimus, įvardijant ją kaip valstybės pamatą. Tačiau ar šeimos sulaukia pakankamai valstybės institucijų pagalbos?

Turbūt klausiate apie paramą organizacijoms, teikiančioms paslaugas šeimai? Prieštaraudama pati sau, šia tema galėčiau pasakyti šį tą netgi nebūdingai gero – esame taip įpratę dėti valdininkus į šuns dienas, kad net norisi atsiprašyti už tokį pozityvų išsišokimą, ar ne? Nors valstybė, kiek man žinoma, pati nėra įsteigusi nė vienos struktūros, kuri rūpintųsi šeimos santykių sveikata, pastaraisiais metais jos pagalba visuomeniniam sektoriui, būkime „biedni“, bet teisingi, išties suaktyvėjo.

Ar ji pakankama? Žinoma, kad ne. Tačiau visuomeninės organizacijos gerai žino, kad bent kiek pagalbos yra šiek tiek geriau nei nė kiek. Vien jau tai, kad į panašaus pobūdžio veiklas buvo atsigręžta, patikėkite, yra didžiulis pasiekimas – juk ilgus metus buvome tiesiog nematomi. Vien mūsų centro projektus šiais metais iš dalies parėmė Kultūros ministerija ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Naujausios pastarosios ministerijos iniciatyvos, siekiančios atkreipti savivaldybių dėmesį į visuomenines organizacijas ir padėti joms užmegzti glaudesnius bendradarbiavimo ryšius, irgi yra sveikintinos. Ką ir sakyti, dirbančiųjų socialinėje srityje stygius yra ir išlieka toks pat didžiulis, koks yra socialinių paslaugų poreikis, bet taip norisi tikėti, kad jie vis labiau bus akiratyje tų institucijų, nuo kurių jų likimas priklauso.

Vargu ar kas galėtų tikėti, kad skyrybos gali būti „greitos ir pigios“. Kita vertus, ar pasitaiko porų, kurioms vis dėlto patariate skirtis, o ne kankintis bandant lipdyti šeimą?

Viliuosi, kad nė karto ir nė vienas specialistas, dirbantis mūsų centre, nepatarė nei skirtis, nei nesiskirti. Mūsų užduotis – ne patarinėti, o padėti susivokti savyje, santykyje, sprendimuose, galbūt – padėti pamatyti santykių atkūrimo, atnaujinimo perspektyvą.

Jei pora renkasi pozityvią išeitį, mes kaip išgalėdami stengiamės jai padėti mums ir jiems patiems prieinamais būdais. Tačiau jei sutuoktiniai suprastų ir nutartų, kad jų ryšio atkurti nebeįmanoma arba nebenorima, gerbtume jų pasirinkimą. Beje, gal nuskambės paradoksaliai, bet dirbdami su išsiskyrusiomis šeimomis, mes matome, kad žmonėms, kurie jau nutarė nutraukti santuoką, kartais tikrai reiktų pagalbos... išsiskirti. Kad jie pajėgtų tai padaryti kaip įmanoma civilizuotai ir padoriai, kad patys išvengtų daugybės skausmingų, žeminančių, ardančių patirčių ir apsaugotų nuo jų vaikus.

Rinktis pražūtingą sprendimą ir atlikti jį pražūtingu būdu – kas gali būti nesėkmingiau? Kaip pastebėjote, neskausmingų skyrybų nebūna, bet kai kurios iš jų būna daug skausmingesnės negu galėtų. Gražiai susitikti mums kartais pavyksta. Bet gražiai išsiskirti – retenybė. Tai didelis menas.

Manau, gyvenimas pareikalaus ir šio meno mokytojų, kad ir kokia liūdna ir nepageidautina būtų ši mokykla. Antraip susidursime su tokiu pasauliu, kokio dar nematėme, nes auginame pirmąją vaikų kartą, kurioje beveik pusė dabartinių jaunuolių, būsimųjų tėčių bei mamų, jau yra patyrę tėvų skyrybas, taigi – iš dalies perėmę ne tik santykių kūrimo, bet ir ardymo bei griovimo modelius. Išsiskirti galėtų ne visada reikšti griauti ir ardyti. Kol kas neatrodo, kad būtume labai jautrūs šiai skirčiai. Patikėkite, mūsų laukia daug su tuo susijusių nemalonių staigmenų.